Šveicarijos bankų paslaptis

Viena mažiausių Europos valstybių kalnų apsuptyje slepia dideles paslaptis. Neutralumo ir privatumo šydu pasidabinusi šalis sugebėjo sukurti neįtikėtinai stabilią ir visame pasaulyje pripažintą bankinę sistemą, kurios ištakos mena daug neaiškumų. Vertėtų paminėti, jog ši šalis nuo seno žinoma dėl itin aukštos politinės kultūros, puikiai išplėtotos ir funkcionalios juridinės sistemos. Šiai dienai valstybės ekonominis bei politinis stabilumas traukia turtus iš viso pasaulio. Šveicarijos bankai gali pasiūlyti ypatingą saugumą, o savininkams – absoliutų konfidencialumą. Būtent minėtasis konfidencialumas yra kertinis bruožas, neatsiejamas nuo šveicariškųjų bankų, sąlygojantis puikų sistemos efektyvumą bei didelį patrauklumą. Tačiau nuo ko gi prasidėjo šios didingos ir paslaptingos sistemos atsiradimas?

Šveicarijos bankinę sistemą, tokią, kokią regime dabar, sukūrė XIX amžiaus politikas bei verslininkas Alfredas Ešeras (angl. Alfred Escher). Vienos patikimiausių laikomų bankinės sistemos era prasidėjo  nuo nedidelio, vietinės reikšmės banko įkūrimo. Alfredo Ešero „auksinė idėja“, sukūrusi pasaulinę imperiją, buvo deponuotų pinigų panaudojimas geležinkelio per Alpes tiesimui. Ši investicija atvėrė kelius tarp Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos. Kadaise buvusi provincija – Ciurichas – tapo prekybinio kelio centru ir tai kardinaliai pakeitė prekybos vystymosi procesą Šveicarijoje. Sparčiai besivystanti prekyba, plaukiančios lėšos iš užsienio XX amžiaus pradžioje Ciurichui suteikė vieno stambiausių Europoje bankų centro statusą. Sukaupę didelį kapitalą bei užsitarnavę bankų centro vardą, Pirmojo pasaulinio karo metais šveicarai, puikiai supratę, jog neįmanoma neprisiliesti prie karo šešėlio, nutarė laikytis neutralios pozicijos, kadangi tai jiems leido pasipelnyti, ir kol kitos valstybės griovė savo ekonomiką, Šveicarija stabiliai augo ir kaupė kapitalą. Žiauraus karo apsuptyje ši nedidelė valstybė bendradarbiavo su visomis kariaujančiomis pusėmis, taip išlaikydama savo saugumą. 1918 metais, visam Senajam žemynui, apimtam karo siaubo, tapo akivaizdu, jog vienintelis saugus prieglobstis sukauptoms lėšoms – tai Šveicarija. To pasekoje, šalyje saugomų turtų kiekis masiškai augo. Siekdami dar didesnio lėšų antplūdžio, šveicarai investavo į turizmo sistemos vystymą, o atvykstančius poilsiautojus įkalbinėdavo nors dalį turimų turtų palikti saugoti didžiuosiuose bankuose. Žinoma, tokie drąsus žingsniai neliko nepastebėti valstybių, iš kurių lėšos plaukė į sparčiai turtėjančios Šveicarijos biudžetą. Pinigų ir turtų išvežimui buvo taikomi griežti apribojimai, tačiau, juk nėra sistemos, kurios nebūtų galima aplenkti. Ryžto kupini šveicarai išvystė sistemą taip, jog kapitalo perlaidos taptų nesusekamos: bankinės korespondencijos klientams buvo siunčiamos iš kliento gyvenamosios valstybės teritorijos, banko atstovai keliavo po įvairias Europos šalis, vykdė slaptus sandorius, nelegaliai išveždavo klientų sukauptą turtą (auksą, pinigus, brangenybes), kurie būdavo pervežami į Šveicariją.

Šalies bankai kuria patikimos, puikiai veikiančios bankininkystės sistemos įvaizdį. Tai lemia ir didelį susidomėjimą Šveicarijos bankų paslaugomis. Klientui svarbus ir banko vardas, atliekamos operacijos, jų skaidrumas ir, žinoma, konfidencialumas. Būtent banko kliento anonimiškumo palaikymas kelia pasitikėjimą – nebuvo patikimesnės vietos saugiai laikyti nešvariais būdais uždirbtus pinigus. Pirmieji tuo naudojosi korumpuoti italų politikai ir mafijos grupuotės: grąžinti šių pinigų neįmanoma, nes informacija apie banko klientus laikoma griežtoje paslaptyje. Po europiečių į Šveicarijos bankus ėmė traukti ir afrikičiai, azijiečiai. Šveicarijos valdžia neprieštarauja tokioms bankų operacijoms, kadangi tokia veikla šaliai atneša pajamas.

Informacija apie bankų klientus teisėsaugai suteikiama labai retais atvejais. Net po kliento mirties informacija apie jo saugomus turtus banke nėra atskleidžiama – tokia informacija žinoma tik labai aukštiems banko tarnautojams. Šveicarijos visuomenė ir valdžia palaiko šią sistemą, o patys bankai saugo reputaciją, tad kiekvienas potencialus banko klientas yra atidžiai patikrinamas. Pagal Šveicarijos įstatymus, konfidencialios informacijos atskleidimas apie banko klientą prilygsta kriminaliniam nusikaltimui. Per daugelį metų susiformavęs banko operacijų rimtumo ir slaptumo suvokimas jau tapo šalies įvaizdžio dalimi, kuri tuo verčia didžiuotis vietinius gyventojus bei itin vilioja užsieniečius.

Pokyčiai nuo 2017 metų

Nuo 2017 metų sausio 1 d. Šveicarija prisijungia prie Pasaulinis skaidrumo ir informacijos dalinimosi mokesčių tikslais forumo (angl. The Global Forum on Transparency and Exchange of Information for Tax Purposes) sukurto standarto, pavadinto Automatiniu informacijos keitimusi (angl. Automatic Exchange of Information, AEOI), pagal kurio nuostatus informacija apie užsienio piliečių šalyje laikomus pinigus bus kasmet be jokio specialaus prašymo persiunčiama šių piliečių gimtųjų šalių institucijoms. Taip siekiama sumažinti mokesčių vengimo ir slėpimo atvejus, suteikiant visoms bankinėms operacijoms papildomo skaidrumo. Tai – žinia, kuri praneša, jog Šveicarijos, kaip mokesčių vengėjų prieglobsčio, reputacija gerokai pablogės.

Šis standartas suvienodins visų šalių teises ir pareigas apie informacijos atskleidimą. Šiuo metu standartas galioja daugiau nei šimtui pasaulio šalių, kurios privalės pateikti informaciją apie užsienio piliečių laikomus pinigus ir gaus informaciją apie savo piliečių laikomas lėšas užsienio bankuose. Šveicarija informaciją ėmė rinkti nuo 2017 metų sausio 1 d., o infomacijos dalinimasis pradės vykti nuo 2018 – ųjų. Prie susitarimo Šveicarija prisijungė dar 2014 – aisiais, siekdama išvengti pasaulinio finansų centro statuso praradimo.

Anksčiau Šveicarija informaciją apie bankus pateikdavo tik sulaukusi užklausos iš šalies, su kuria sudaryti tarpusavio susitarimai. Informacija buvo teikiama siekiant išvengti dvigubo apmokestinimo problemos. Net ir tokiu atveju bendradarbiavimas nebuvo užtikrinamas – informacijos prašanti šalis turėjo pateikti svarius įrodymus, jog įtariami asmenys gali vengti mokesčių.

Nuo 2018 metų šalys, su kuriomis pasirašyti susitarimai, neprivalės prašyti Šveicarijos informacijos apie šių šalių piliečių bankų sąskaitas. Duomenys bus automatiškai pateikiami kartą per metus. Tačiau verta paminėti, kad AEOI standartas numato, jog gauta informacija negali būti viešinama – duomenys pateikiami tik mokesčių mokėjimo tikslu. Pirmosios šalys, sulauksiančios naudos iš Šveicarijos bankų skaidrėjimo – turtingiausios Europos šalys kartu su Australija, Kanada, Japnija bei Pietų Korėja. Besivystančioms šalims (Argentinai, Brazilijai, Indijai, Meksikai) galimybė gauti šią svarbią informaciją atsiras tik po dar vienų metų. Deja, tačiau minėtasis standartas negalios silpnai besivystančioms šalims – Šveicarija su šiomis susitarimų nepasirašė. Tai grindžiama tuo, jog silpnos šalys neturi pakankamai priemonių, reikalingų teisingai ir sklandžiai surinkti bei dalintis informacija apie čia gyvenančius Šveicarijos piliečius, taip pat negalėtų garantuoti, jog duomenys, gauti iš Šveicarijos, bus naudojami tik mokesčių skaičiavimo tikslais ir bus išlaikomas konfidencialumas.

Straipsnį parengė Aušrinė Zinkutė, Gabrielė Grikytė