Ar gali blogos būsto paskolos sukelti finansų krizę?

     Apskaitos sukčiavimas yra tyčinė manipuliacija finansinėmis ataskaitomis, siekiant sukurti teigiamą vaizdą apie kompanijos finansinę būklę. Toks sukčiavimas klaidina potencialius investuotojus ir akcininkus. Kompanija klastoja finansines ataskaitas išpūsdama savo pajamas ir turtą bei neparodydama tikrųjų išlaidų ir įsipareigojimų. JAV kompanijos AIG ir “New Horizon Financial” būtent apgaulės būdu bandė uždirbti iš būsto paskolų (angl. subprime mortgage) išduodant paskolas ir jų vertybinius popierius. Šių machinacijų pasekmės tapo labai skaudžios finansų rinkoms, iššaukusios 2008 metų didžiąją recesiją, t.y. didžiausią ekonominį sąstingį nuo 1930 metų didžiosios depresijos. Nuostolis pasaulio ekonomikai prilygo net 22 trilijonams JAV dolerių – sumai, prilygstančiai beveik trečdaliui viso pasaulio BVP.

LEHMAN BROTHER‘S – INSTITUCIJA, KURI NEGALI ŽLUGTI?

Lehman Brothers – amerikietiško kapitalo investicinis bankas, kurio istorija prasideda visai ne nuo bankininkystės sektoriaus. 1840 m. ši institucija pradėjo veiklą kaip šeimos prekybinis verslas Alabamos valstijoje. Šeimos verslui išaugus iki prekybinės įmonės, kuri užsiima medvilnės prekyba ir logistika, atsirado galimybių įsilieti į finansų rinką. Medvilnės prekybininkų biržoje Lehman Brothers pirmą kartą sudarė ateities sandorį. Pradėjus dalyvauti ne tik medvilnės biržoje, bet ir kavos bei kuro biržose, prasidėjo prekybinė bankininkystė. 1969 m. kompaniją paliko paskutinis šeimos, įkūrusios bendrovę, narys. Kompanija tapo American Express darinio dalimi, tačiau 1994 m. buvo nupirkta per viešąjį siūlymą, taip tapdama Lehman Brother Holdings, kurios veikla buvo sukoncentruota į investicinę bankininkystę.

Kompanijos klientais buvo pasaulinės finansų rinkos dalyvės, vietinės valstijų ar net valstybės vyriausybės, kitos didelės įvairios institucijos.  Daugiausiai dėmesio buvo skiriama akcijų ir obligacijų rinkai, vertybinių popierių prekybai, investicinei bankininkystei bei turto valdymui. Maždaug 2003 m. nekilnojamojo turto rinka kompanijai nebuvo pagrindinė rinka, iš kurios ji uždirba. Tačiau įsibėgėjus nekilnojamojo turto bumui, kompanija suvokė, kad didžiosios Wall Street įmonės pagrindinius pelnus uždirba iš hipotekinių sandorių. 2005 m. Lehman Brothers tapo aktyviu nekilnojamojo turto rinkos dalyviu, nepaisant to, jog jau minimais metais buvo pastebimi pirmieji ženklai, jog vis daugiau skolinama asmenims, kurie gali negrąžinti kredito. 2007 m. žlugo du Bear Stearns rizikos kapitalo fondai, kurie investavo į išvestines finansines priemones nekilnojamojo turto rinkoje. Iškart po šio įvykio Lehman Brothers bankas nusprendė trauktis iš šios rinkos – uždarė dukterinę bendrovę, kuri vertėsi vertybinių popierių, susietų su nekilnojamuoju turtu, pirkimu ir pardavimu. Tačiau įsipareigojimai, ypač susiję su žemesnio reitingo vertybiniais popieriais, liko. Manoma, jog kompanija tikėjosi, kad turto vertės sumažėjimas rinkoje yra laikinas ir kad obligacijas dar bus galima parduoti uždirbant iš šio sandorio.

Griūvanti pilis: VĮ „Automagistralė“ apskaitos skandalas

  

   Šiame straipsnyje analizuojama susidariusi situacija VĮ „Automagistralė“, kai po kilusių darbuotojų įtarimų išaiškėjo, kad įmonė savo darbuotojams ilgą laikotarpį mokėjo mažesnius atlyginimus, nei jiems pagal darbo apskaitos įstatymus turėjo priklausyti. Įmonėje buvo atlikti auditai, kurie nustatė ryškius pažeidimus. Įmonės darbuotojai žiemos tarnybos laikotarpiu dirbdavo po 24 valandas, o apmokama būdavo tik už 16 darbo valandų. Darbuotojai kreipėsi į Darbo ginčų sprendimų komisiją, dėl neteisingas vedamos darbo laiko apskaitos. Vadovybei neisileidus į kalbas darbuotojai savo teises stojo ginti ir per darbo profsąjungą „Sandrauga“, tokia galimybė yra nurodyta Lietuvos Respuklikos darbo kodekso 19 straipsnyje:  

·     Darbuotojų ir darbdavių teises ir interesus šio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gina ir jiems atstovauja jų atstovai kolektyviniuose darbo santykiuose. 

· Profesinių sąjungų, darbo tarybų, darbuotojų patikėtinių, darbdavių organizacijų               kompetenciją ir jos įgyvendinimo tvarką nustato šis kodeksas, kiti įstatymai, kolektyvinės sutartys, darbdavio ir darbo tarybos susitarimai ir kitos darbo teisės normos (Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas, 2016-09-14, suvestinė redakcija 2017-07-01).

Bernard Madoff Ponzi schema: Apskaitos skandalas

Bernardo Madoffo finansinės apgaulės laikotarpis tęsėsi net 28 metus, po to sekė skandalo priežasčių ir pasekmių analizavimas. Svarbu paminėti, nuo ko viskas prasidėjo, kaip vyko ir kuo baigėsi. 

Raida

     Svarbiausios datos ir įvykiai Madoffo apgaulingoje veikloje.

1980-tieji metai, Madoffo schemos inicijavimas. 

Buvo priimti milijardai dolerių iš atskirų investuotojų, labdaros organizacijų, pensijų fondų, rizikos draudimo fondų ir kt. Madoff teigė, kad jo sudėtinga prekybos ir apsidraudimo strategija generuoja investicinį pelną nepriklausomai nuo rinkos sąlygų, nors kaip vėliau paaiškėjo, kad nebuvo prekiauta jokiomis klientų akcijomis.

2000 m. gegužės mėn. pirmieji įspėjamieji sukčiavimo ženklai.

Masačusetso finansų analitikas Harry Markopolos bandė įspėti finansų kontrolierius dėl galimo Madoffo sukčiavimo, sakydamas, kad jo tariama prekybos strategija gali neteikti tokios nuolatinės teigiamos grąžos. JAV vertybinių popierių ir biržos komisija keletą ateinančių metų ignoravo jo įspėjimą net kelis kartus.

„Sino – Forest“ korporacijos skandalas

„Sino – Forest“ korporacijos (angl. Sino – Forest Corporation) pagrindinė veikla – valdyti ir eksploatuoti miško plantacijas.  Korporacija teigė esanti viena iš pirmaujančių komercinių miško plantacijų operatorių Kinijos Liaudies Respublikoje. Korporacijos pagrindinė veikla–  tai medienos ir medienos rąstų pardavimas bei medienos produktų gamyba. Perkant, valdant ir parduodant medžius ir miško išteklius žemyninėje Kinijoje, bendrovės pelnas padidėjo nuo 3 milijonų JAV dolerių 1994 metais iki 395,4 milijonų JAV dolerių 2010 metais.

Vietoj to, kad korporacija kapitalą didintų Honkongo vertybinių popierių rinkoje ar  Šanchajuje, įmonės įkūrėjas Chanas ir jo verslo partneriai nukreipė dėmesį į Kanados investuotojus, kurie, jų nuomone, buvo geriau susipažinę su miškininkystės sektoriumi. Nuo 1995 metų bendrovė savo akcijomis pradėjo prekiauti Toronto vertybinių popierių biržoje. Nuo tada „Sino – Forest“ iš skolų ir akcijų rinkų surinko daugiau nei 3 milijardus JAV dolerių, daugiausia pasinaudodama Kanados teisininkų, buhalterių, analitikų ir investicijų bankininkų pagalba. Investuotojai buvo viliojami žadant įmonės augimą, kurį užtikrino nuolat didėjantis pelnas. 

„Sino – Forest“ teigė, kad panaudojo daugumą lėšų, siekdama padidinti savo miškininkystės portfelį žemyninėje Kinijoje, kuris 2011 m. sudarė daugiau nei 780 tūkst. hektarų. Nepaisant to, kad pelno marža, kuri dažnai viršijo 50 proc., „Sino – Forest“  pinigų srautai beveik visą laiką buvo neigiami, nes korporacija  daugiau pinigų  išleisdavo perkant medžius ir kitą miško turtą, nei gaudavo pardavimo pajamų ar kapitalo įplaukų.

SnOro burbulo sprogimas: priežastys ir pasekmės

 Tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo sukelia tyčinį įmonės bankrotą. AB „Snoras“ bankroto pavyzdys parodo, kad vadovų ir savininkų veikla gali būti ne tik nesėkminga, bet ir nusikalstama. Banko licencija buvo atšaukta visam laikui dėl nemokumo.

Bet apie viską iš pradžių...

Iki įmonės bankroto AB „Snoras“ teikė paskolas ir priėmė indėlius iš įmonių ir fizinių asmenų, veikla buvo vykdyta daugelyje šalių. AB „Snoras“ buvo trečias pagal dydį Lietuvos bankas pagal indėlių vertę ir pirmavo Lietuvos rinkoje pagal mažmenines paskolas ir išduotų kredito ir debeto kortelių skaičių. AB „Snoras“ akcijomis buvo viešai prekiaujama „NASDAQ OMX Vilnius“ biržoje. 68,1 proc. paprastųjų vardinių AB „Snoras“ akcijų priklausė Vladimirui Antonovui, o 25,31 proc. paprastųjų vardinių akcijų – Raimondui Baranauskui. Likusios 6,59 proc. paprastųjų vardinių akcijų priklausė mažumos akcininkams (Snoras, 2012).

Kodėl AB „Ūkio bankui“ iškelta bankroto byla?

Lietuvos bankas 2012 m. gruodį – 2013 m. sausį atliko AB „Ūkio bankas“ inspektavimą ir nustatė, kad bankas vykdė rizikingą veiklą, netinkamai vertino prisiimamą kredito riziką, ne visais atvejais įsitikino skolininkų galimybėmis vykdyti skolinius įsipareigojimus, neformavo pakankamų specialiųjų atidėjinių probleminėms paskoloms, taikė nepriimtinus sandorių atvaizdavimo apskaitoje būdus ir taip pažeidė riziką ribojančius teisės aktus. Jei  bankas būtų suformavęs tinkamus  specialiuosius  atidėjimus probleminėms paskoloms, tinkamai  įvertinęs savo kitą turtą, „Ūkio banko“  grynoji vertė  būtų  mažesnė nei pateikiamose priežiūros institucijai ataskaitose, o bankas  nevykdytų su kapitalu susijusių riziką ribojančių  normatyvių. Pagal Lietuvos bankui pateiktus duomenis, paaiškėjo, kad  2013 m. vasario mėn. 12 d. bankas nebevykdė  likvidumo normatyvo.

Kyla klausimas, ar  banko akcininkai nematė kylančios grėsmės  bankui  ar nenorėjo matyti, juk kas metai  auditoriai atlieka  banko auditą ir jei banko padėtis bloga pateikia neigiamas pastabas.