LEHMAN BROTHER‘S – INSTITUCIJA, KURI NEGALI ŽLUGTI?

Lehman Brothers – amerikietiško kapitalo investicinis bankas, kurio istorija prasideda visai ne nuo bankininkystės sektoriaus. 1840 m. ši institucija pradėjo veiklą kaip šeimos prekybinis verslas Alabamos valstijoje. Šeimos verslui išaugus iki prekybinės įmonės, kuri užsiima medvilnės prekyba ir logistika, atsirado galimybių įsilieti į finansų rinką. Medvilnės prekybininkų biržoje Lehman Brothers pirmą kartą sudarė ateities sandorį. Pradėjus dalyvauti ne tik medvilnės biržoje, bet ir kavos bei kuro biržose, prasidėjo prekybinė bankininkystė. 1969 m. kompaniją paliko paskutinis šeimos, įkūrusios bendrovę, narys. Kompanija tapo American Express darinio dalimi, tačiau 1994 m. buvo nupirkta per viešąjį siūlymą, taip tapdama Lehman Brother Holdings, kurios veikla buvo sukoncentruota į investicinę bankininkystę.

Kompanijos klientais buvo pasaulinės finansų rinkos dalyvės, vietinės valstijų ar net valstybės vyriausybės, kitos didelės įvairios institucijos.  Daugiausiai dėmesio buvo skiriama akcijų ir obligacijų rinkai, vertybinių popierių prekybai, investicinei bankininkystei bei turto valdymui. Maždaug 2003 m. nekilnojamojo turto rinka kompanijai nebuvo pagrindinė rinka, iš kurios ji uždirba. Tačiau įsibėgėjus nekilnojamojo turto bumui, kompanija suvokė, kad didžiosios Wall Street įmonės pagrindinius pelnus uždirba iš hipotekinių sandorių. 2005 m. Lehman Brothers tapo aktyviu nekilnojamojo turto rinkos dalyviu, nepaisant to, jog jau minimais metais buvo pastebimi pirmieji ženklai, jog vis daugiau skolinama asmenims, kurie gali negrąžinti kredito. 2007 m. žlugo du Bear Stearns rizikos kapitalo fondai, kurie investavo į išvestines finansines priemones nekilnojamojo turto rinkoje. Iškart po šio įvykio Lehman Brothers bankas nusprendė trauktis iš šios rinkos – uždarė dukterinę bendrovę, kuri vertėsi vertybinių popierių, susietų su nekilnojamuoju turtu, pirkimu ir pardavimu. Tačiau įsipareigojimai, ypač susiję su žemesnio reitingo vertybiniais popieriais, liko. Manoma, jog kompanija tikėjosi, kad turto vertės sumažėjimas rinkoje yra laikinas ir kad obligacijas dar bus galima parduoti uždirbant iš šio sandorio.

Lehman Brothers melagingai save ramino tuo, jog jų balanse reikšmingą dalį užima komercinis nekilnojamas turtas, kuris, anot vadovybės, turėjo būti atsparus ekonomikos augimo problemoms ir gyvenamųjų pastatų bumo sukeltai krizei. Tam, kad įsigytų pardavimui reikalingą nekilnojamąjį turtą, bankas įkeitė ženklias sumas skolos vertybinių popierių kituose investiciniuose bankuose, taip didindamas savo įsipareigojimus. Wall Street‘e bankas turėjo didžiausią komercinio nekilnojamojo turto portfelį tarp savo konkurentų ir laikė save ekspertu finansuojant šio tipo projektus. Bankas pats įsigydavo nekilnojamąjį turtą itin didelėmis kainomis, siekdamas maksimalaus pelno ir tikėdamasis dar brangiau jį parduoti, nors rinkoje jau pasirodė pirmieji ženklai, kad šis sektorius gali susidurti su problemomis. Lehman Brothers balanso nuosavybės ir įsipareigojimų dalis tapo nekontroliuojama – joje buvo apskaityta ~80 mlrd. dolerių vertės turto už nekilnojamo turto projektus, kurių vertė buvo pagrįsta „išpūstomis“ kainomis. Taip banko veikla pradėjo panašėti į tiksinčią bombą.

Siekdamas pagerinti savo veiklos rodiklius Lehman Brothers pradėjo naudoti atpirkimo sandorius (repo). Naudodamas šį metodą, bankas transformavo finansavimo sandorius į turto perleidimo sandorius. Tipinis atpirkimo sandoris veikia kaip trumpalaikis finansavimasis – finansinė institucija paskolina lėšų naudodama vertybinių popierių įkeitimą, su sąlyga, jog jie bus atpirkti už sandorio sudarymo metu nustatytą kainą. Pavyzdžiui, jeigu turima vertybinių popierių už 105 eurus, tai bankas gali paskolinti 100 eurų, turimus vertybinius popierius traktuodamas kaip garantiją ir įkeitimą trumpalaikei paskolai, 5 eurų skirtumas naudojamas kaip vertybinių popierių likvidumo ir rizikos kaina. Kita vertus, atpirkimo sandorių apskaita yra gan kebli. Įkeičiami vertybiniai popieriai lieka skolininko balanse. Grynųjų pinigų pervedimas už atpirkimo sandorį didina balanso turto dalį, taip lyg turtas būtų padvigubėjęs. Taip pat didėja ir įsipareigojimai pasiskolintai sumai. Suėjus sandorio pasibaigimo datai, skolininkas grąžina pasiskolintas lėšas su palūkanomis ir atperka vertybinius popierius. Šiuo atveju atpirkimo sandoriai naudojami trumpalaikiui finansavimui. 

Kitas atpirkimo sandorių naudojimas – turto perleidimas. Šiuo atveju finansų rinkos dalyvis parduoda vertybinius popierius. Siekiant atkartoti atpirkimo sandorį – yra sutariama, jog finansų rinkos dalyvis po sutarto laikotarpio nupirks panašios vertės vertybinius popierius (bet ne tuos pačius iš skolinančios institucijos), o trumpuoju laikotarpiu galės investuoti pinigus, kuriuos gavo pardavęs vertybinius popierius. Šis metodas kelia keletą problemų – vertybiniai popieriai gali būti parduoti diskontuota kaina dėl nepakankamo rinkos likvidumo arba tiesiog dėl to, kad nėra pirkėjo, norinčio pirkti juos pilna kaina (kaip kad ir buvo 2008 m. su nekilnojamuoju turtu susietais vertybiniais popieriais), antra – nėra garantijos, jog atpirkimas bus išvis įmanomas rinkoje.

Pagrindinė Lehman Brothers problema buvo tai, jog jie atpirkimo sandorius naudojo trumpalaikiam finansavimuisi, tačiau apskaitė šiuos sandorius kaip turto perleidimą, pasitelkdami savo dukterines įmones ir nekonsoliduodami bendros apskaitos. Atpirkimo sandorių įvedimas į apskaitą prieš ketvirtinių ataskaitų pateikimą, buvo labai patogus bankui, nes taip pavykdavo pakelti savo likvidumo rodiklius trumpajam periodui, o 2008 m. atpirkimo sandorių „pagerintos“ sumos siekė iki 50 mlrd. dolerių.

Nekilnojamojo turto krizei augant, investuotojai pradėjo pastebėti, jog Lehman Brothers akcijų vertė 2008 m. kovo mėn. per dvi dienas nukrito 45 proc. Pirmojo ketvirčio rezultatas bankui dar buvo teigimas – 500 mln. dolerių su įvertintomis nurašytomis gautinomis sumomis 1,8 mlrd. dolerių vertei. Po pirmo ketvirčio bankas pardavė kapitalo už 4 mlrd. dolerių šiek tiek pakilus nekilnojamo turto rinkai, tačiau tai buvo per mažai, kad išgelbėtų kompaniją. Antrojo ketvirčio rezultatai jau buvo neigiami – 2,8 mlrd. dolerių nuostolis. Labiausiai patyrę kompanijos darbuotojai pradėjo trauktis iš pareigų. Bankas pardavė kapitalo ir dukterinių įmonių už 6 mlrd. dolerių, tačiau tai neišgelbėjo nei finansinės situacijos, nei investuotojų pasitikėjimo, nei akcijų kainos mažėjimo. 

Kadangi Jungtinių valstijų vyriausybė suvokė, kad banko žlugimas gali turėti katastrofinių pasekmių visai finansų sistemai, buvo siekiama, kad žlungantį investicinį banką įsigytų Barclays bankas. Bankų sindikatas galėjo būti išsigelbėjimo variantas siekiant suvaldyti „blogą“ komercinį nekilnojamą turtą. Deja, kontraktas nepavyko, kadangi buvo neišpildytos dvi sąlygos – pirma, bankų sindikatas pageidavo vyriausybės įsikišimo absorbuojant dalį nuostolių, kadangi bankinis sektorius nebuvo pasiruošęs suformuoti ilgalaikius finansinius įsipareigojimus Lehman Brothers tol, kol atsigaus rinka, ir antra – Barclays reikėjo Finansinių paslaugų tarnybos (Jungtinės Karalystės finansų rinkos dalyvių priežiūros tarnybos) leidimo įsigyti bankrutuojantį banką be akcininkų sutikimo, tačiau šis leidimas nebuvo duotas. Išgelbėti Lehman Brothers nepavyko – bankas bankrutavo.

Tuometinis Lehman Brothers banko bankrotas buvo didžiausias Jungtinių Amerikos Valstijų istorijoje, sukėlęs ekonomines pasekmes visai pasaulinei finansų rinkai. Po šio įvykio buvo griežtinami finansų rinkos dalyvių priežiūros tarnybų reikalavimai apskaitos vedimui ir rizikos vertinimui. Tačiau ši reakcija buvo nulemta jau įvykusio žlugimo, kurio sustabdyti jau nebuvo galima. Iki šiol buvo manoma, jog bankai negali bankrutuoti, tačiau nekilnojamo turto krizė įrodė priešingai, taigi iš šio įvykio galima pasimokyti – nėra institucijos, kuri būtų per didelė ar per daug „galinga“ bankrutuoti. Melaginga, tikrovės neatspindinti apskaita, nepakankamas rizikos vertinimas, išvestinių finansinių priemonių apskaita, siekiant pagerinti rodiklius, valdžios organų atsakomybės trūkumas gali privesti prie bankroto ribos bet kokio lygio instituciją.

Rita Stankevičiūtė