„Sino – Forest“ korporacijos skandalas

„Sino – Forest“ korporacijos (angl. Sino – Forest Corporation) pagrindinė veikla – valdyti ir eksploatuoti miško plantacijas.  Korporacija teigė esanti viena iš pirmaujančių komercinių miško plantacijų operatorių Kinijos Liaudies Respublikoje. Korporacijos pagrindinė veikla–  tai medienos ir medienos rąstų pardavimas bei medienos produktų gamyba. Perkant, valdant ir parduodant medžius ir miško išteklius žemyninėje Kinijoje, bendrovės pelnas padidėjo nuo 3 milijonų JAV dolerių 1994 metais iki 395,4 milijonų JAV dolerių 2010 metais.

Vietoj to, kad korporacija kapitalą didintų Honkongo vertybinių popierių rinkoje ar  Šanchajuje, įmonės įkūrėjas Chanas ir jo verslo partneriai nukreipė dėmesį į Kanados investuotojus, kurie, jų nuomone, buvo geriau susipažinę su miškininkystės sektoriumi. Nuo 1995 metų bendrovė savo akcijomis pradėjo prekiauti Toronto vertybinių popierių biržoje. Nuo tada „Sino – Forest“ iš skolų ir akcijų rinkų surinko daugiau nei 3 milijardus JAV dolerių, daugiausia pasinaudodama Kanados teisininkų, buhalterių, analitikų ir investicijų bankininkų pagalba. Investuotojai buvo viliojami žadant įmonės augimą, kurį užtikrino nuolat didėjantis pelnas. 

„Sino – Forest“ teigė, kad panaudojo daugumą lėšų, siekdama padidinti savo miškininkystės portfelį žemyninėje Kinijoje, kuris 2011 m. sudarė daugiau nei 780 tūkst. hektarų. Nepaisant to, kad pelno marža, kuri dažnai viršijo 50 proc., „Sino – Forest“  pinigų srautai beveik visą laiką buvo neigiami, nes korporacija  daugiau pinigų  išleisdavo perkant medžius ir kitą miško turtą, nei gaudavo pardavimo pajamų ar kapitalo įplaukų.

2011 metais „Sino – Forest“ buvo apkaltinta sukčiavimu. OTTAWA –  Ontarijo vertybinių popierių komisija pateikė kaltinimus Kinijos miškų korporacijai ir penkiems jos buvusiems vadovams, sakydama, kad įmonė pervertino medienos išteklius ir klaidino tyrėjus. „Sino – Forest“ tyrimas buvo pradėtas, kai  investicinės įmonės „Mudy Waters Research"  pardavėjas Carson Block paskelbė pranešimą, kuriame apkaltino įmonę turto pervertinimu ir pardavimo sandoriais, kurie sudarė daugia-milijardinę Ponzi schemą. Carson Block  savo straipsnyje taip pat teigė, kad dėl to korporacijos akcijos yra bevertės. Po straipsnio paviešinimo korporacijos akcijų kaina krito 82 procentiniais punktais, o akcininkas Johnas Paulsonas pardavė visą savo akcijų paketą  su 720 milijonų JAV dolerių nuostoliu. 

Tiriant „Sino – Forest“ sukčiavimą nustatyta daug  įtartinų verslo sandorių. Pavyzdžiui, „Sino – Forest“  įsigijo sunkios finansinės būklės miškų ūkių įmonę „Mandra“, kuri turėjo apie 150 tūkst. hektarų medienos. „Sino – Forest“ korporacija teigė, kad įmonė  „Mandra“ geba generuoti tvarius pinigų srautus. Tai leido pritraukti 800 mln. dolerių iš investuotojų. Tačiau „The Globe" gautos finansinės ataskaitos atskleidė visiškai priešingą „Mandra“ vaizdą ir parodė, kad devyniems mėnesiams iki jos įsigijimo įmonė nesugebėjo atsiskaityti su kreditoriais. Taigi, finansinės ataskaitos sukėlė klausimų „Mandra“ tikros  turto vertės ir „Sino – Forest“ sandorio priežasčių.

Kitas abejotinas sandoris įvyko, kai  „Sino – Forest“  sumokėjo 7,1 mln. JAV dolerių medienos gaminių gamintojui už  vertingus patentus. Tačiau „The Globe“ gauti  dokumentai, parodė, kad bendrovė turėjo nedaug naudingų patentų, o vienas iš įmonės akcininkų buvo ir „Sino – Forest“ viceprezidentas.

„Muddy Waters" ir tyrėjai teigia, kad „Sino – Forest“ naudojo sudėtingus susitarimus su dukterinėmis kompanijomis, kad padidintų pajamas. Korporacija taip pat užregistravo keletą kartų tą patį su miškais susijusį turtą, norėdama padidinti savo medienos valdų dydį ir vertę ir taip pritraukti daugiau investuotojų. 

2011 m. Rugpjūčio 26 d. Ontarijo vertybinių popierių komisija sustabdė prekybą Sino – Forest akcijomis, teigdama, kad bendrovė užsiėmė sukčiavimo veikla, apie kurią žinojo ar turėjo žinoti.

2012 m. Kovo 30 d. „Sino – Forest“ pateikė prašymą dėl bankroto apsaugos Kanadoje pagal bendrovių kreditorių susitarimo aktą. Ji taip pat paskelbė, kad bendrovė bus parduodama ar pertvarkoma, o pajamos bus skirtos kreditoriams. O 2012 m. Balandžio 4 d. Sino – Forest  auditoriai Ernst and Young atsisakė audituoti korporaciją. Tačiau atskirame posėdyje Otarijo vertybinių popierių komisija iškėlė bylą prieš Ernst & Young. Ši byla buvo išspręstas 2014 metų rugsėjo mėnesį, kai  Ernst & Young sumokėjo 8 mln. JAV dolerių baudą.

„Sino – Forest“ patarėjai teigė, kad kai kurias bylas Otarijos vertybinių popierių komisija iškėlė, nes neteisingai suprato kaip Kinijoje vykdomas verslas.  Ekspertų liudytojai buvo pakviesti paaiškinti apie verslo kultūrą Kinijoje ir koks tai  yra sudėtingas bendradarbiavimas  ir  glaudus ryšys  tarp Kinijos bendrovių. Taip pat liudytojų pagalba buvo siekiama išaiškinti, kad  pagrindinė priežastis kodėl atsirado pajamų ir turto neatitikimai –  skirtingi apskaitos standartai  Kanadoje ir Kinijoje.

Komisija atkreipė dėmesį į kultūrinius skirtumus, tačiau teigė, kad jie negali visiškai prieštarauti Ontarijo vertybinių popierių įstatymui ir Kanados apskaitos principams.  Todėl 2017 metų liepos mėnesį buvo priimtas 300 puslapių sprendimas, kuriame buvo teigiama, kad Generalinis direktorius A. Chanas ir kiti valdybos nariai (A. Ip, A. Hung, G. Ho ir S. Yeung) pažeidė Ontarijo vertybinių popierių įstatymus. Buvo pripažinta, kad  A.Chanas, A. Ip ir A. Hung pateikė bendrovės išorės auditorių „Ernst & Young“ patvirtintas finansines ataskaitas, kurios buvo netikslios arba neišsamios. Taip pat sprendime nurodoma, kad korporacijos valdyba suklaidino investuotojus, pervertindami bendrovės medienos turtą ir pajamas. 

Galutinis sprendimas dėl sankcijų kiekvienam kaltinamajam dar nepriimtas, tačiau kiekvienas iš jų gali susidurti su draudimu visam laikui dalyvauti Ontarijo kapitalo rinkose, o už kiekvieną vertybinių popierių įstatymo pažeidimą gali būti nurodyta sumokėti iki 1 mln.  JAV dolerių.

Birutė Mociūnaitė