Didžiausi apskaitos skandalai pasaulyje: "Enron" atvejis

„Enron“ istorija

„Enron“ istorija prasideda 1985 metais, kai susijungė dvi gamtinių dujų vamzdynų bendrovės – „Houston Natural Gas“ ir „Internorth“. Generaliniu šios įmonės direktoriumi tapo Kenneth‘as Lay – buvęs „Houston Natural Gas“ vadovas.

JAV kongresas dešimtajame dešimtmetyje priėmė keletą įstatymų, kuriais buvo panaikintas elektros ir gamtinių dujų valstybinis reguliavimas. Taip “Enron” gavo išskirtinę teisę eksploatuoti savo dujotekius. Atsiradus privatiems žaidėjams rinkoje, kainos pradėjo svyruoti ir to pasekoje įmonė pradėjo integruoti savo veiklą į išvestinių finansinių priemonių rinką – “Enron” pradėjo prekiauti ilgalaikiais ateities sandoriais. Kai gamtinių dujų kainos pradėjo smarkiai svyruoti, „Enron“ pasiūlė būdą, kaip pasitelkiant kompiuterizuotus skaičiavimus, nustatyti perkamos ir parduodamos energijos vertę – pagal einamą kainą ir numatomą kainą ateityje. Taip „Enron“ tapo dominuojančia įmone gamtinių dujų rinkoje ir bendrovė pradėjo generuoti didžiulį pelną.

1999 metais bendrovė pradėjo plėsti savo veiklą kitose srityse – pradėjo valdyti plačiajuostį ryšį, taip pat šiais metais buvo pristatytas pirmas pasaulyje internetinis portalas „Enron Online“, kuris buvo skirtas energijos žaliavų prekybai. Galiausiai apie 90 proc. gaunamų įmonės pajamų buvo gaunama būtent prekiaujant per šį internetinį portalą. Įmonė taip išplėtė savo veiklą, kad tapo 20 tūkstančių darbuotojų turinčiu koncernu, kuris jau užsiėmė ne tik gamtinių dujų prekyba, vertybiniais popieriais bei internetiniais projektais, bet kontroliavo ir elektrines, popieriaus fabrikus bei vandentiekio sistemas. 2000 metais įmonės metinės pajamos siekė 100 mlrd. dolerių.

Priežastys lėmusios „Enron“ žlugimą

Rinkos žymeklis. Manoma, jog 1992 metais “Enron“ vadovavęs  J. Skilingas, pasinaudodamas asmenine įtaka gavo federalinės valdžios sutikimą taikyti „raudono žymeklio“ apskaitos metodą. Šis apskaitos metodas leidžia pasirašius ilgalaikes sutartis, prognozuojamą gauti pelną priskirti einamojo laikotarpio pajamoms. Siekiant išlaikyti gerą investicinį klimatą ir aukštą įmonės akcijų vertę, „Enron“ buvo priverstas prognozuoti didelius ateities pinigų srautus su maža, ilgalaikių sutarčių, diskonto normą. Skirtumas tarp apskaičiuotos grynosios dabartinės vertės ir pradinės sumos buvo laikomas „Enron“ pelnu. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog „Enron“ numatyta grynoji dabartinė vertė, nebūtinai pasieks prognozuojamą ilgo laikotarpio sandorio vertę. Galima, teigti jog ilgalaikių pajamų prognozės buvo pernelyg optimistiškos ir iškreiptos.  Apskaitą vedant šiuo metodu, įmonės finansinėse ataskaitose buvo rodomas pelnas, nepaisant fakto ar sudaryti sandoriai ateityje bus nuostolingi. Pavyzdžiui, 2000 metais “Enron” sudarė sutartį su didžiausia vaizdajuosčių nuomos kompanija „Blockbuster Videos“. Šia sutartimi „Enron“ įsipareigojo sukurti sistemą, tiekiančią filmus klientams „Enron“ valdomu plačiajuosčiu ryšiu. Nepaisant to, jog „Enron“ specialistai šį projektą įvertino rizikingu, finansinėse ataskaitose buvo užfiksuotas 110 milijonų dolerių pelnas.

Specialiosios paskirties įmonės (SPĮ). Įmonės „Enron“ vadovybė buvo sukūrusi tokią schemą, kurios pagalba galėjo paslėpti nuo investuotojų kreditorių skolas ar tam tikrus mokesčius. Šiam tikslui buvo kuriamos specialiosios paskirties įmonės, kurių pagrindinis tikslas buvo sugeneruoti taip savo veiklą, kad būtų gaunamos paskolos ir vėliau būtų galima jas restruktūrizuoti. Schema, kurią vykdė „Enron“ su specialios paskirties įmonėmis, buvo ganėtinai sudėtinga – ją ilgai narstė įvairių sričių specialistai, bandydami nustatyti, kurie žingsniai buvo teisėti ir kurie ne.

Per savo veiklos periodą, „Enron“ sukūrė apie 3500 SPĮ. Taip pat įmonė pirkdavo ir kitas bendroves, kurių veikla atrodydavo pelningai. SPĮ tikslas aferos laikotarpiu buvo gauti paskolas iš investicinių bankų, už kurias SPĮ išpirkdavo „Enron“ ilgalaikį turtą už aukštesnę kainą nei jis buvo įmonės balanse. Tokiu būdų „Enron“ fiksuodavo pelną savo ataskaitose ir dėl to būdavo patenkinti įmonės investuotojai. Dažniausiai bankai žinodavo kam imamos paskolos, tačiau į tai nebuvo kreipiamas dėmesys, nes rizika nebuvo didelė – „Enron“ visas paskolas ir investicijas garantuodavo savo išleistomis aukštos vertės akcijomis. Dėl šios priežasties, kadangi įmonei reikėjo, kad jos akcijos būtų vertinamos kaip aukštos kokybės, kūrė vis daugiau SPĮ, kurių dėka „Enron“ galėdavo vis daugiau skolintis, neparodant to savo finansinėse ataskaitose.  „Enron“ SPĮ veikla buvo artima Ponzi schemai, nes šių įmonių veikimas priklauso nuo „Enron“ akcijų vertės.

Kitų įmonių perpirkimai. Didžiausią pelną „Enron“ uždirbo užstatant ir perperkant SPĮ bei imant paskolas iš bankų. Naudojant sudėtingas schemas „Enron“ garantuodavo aukštus kredito reitingus bei patrauklų investicinį klimatą. Kompanijos vadovai tikėdamiesi akcijų kainos augimo ateityje, užstatinėjo įmonės akcijas siekiant gauti banko finansavimą ar įsigyti kitą kompaniją. Svarbu paminėti tai, jog akcijų vertė, garantuojama paskolomis, buvo labai jautri ekonomikos svyravimams. Tai iliustruoja „Plėšrūnų“ pavyzdys. „Plėšrūnais“ vadintas keturių SPĮ kompleksas superkantis internetines bendroves. 2000 metais sprogus „dot.com” burbului interneto bendrovių ir telekomunikacijų akcijų vertė krito perpus. Tai inspiravo 1 mlrd. „Plėšrūnų“ nuostolį, kas savo ruožtu paveikė bendrovės „Enron“ akcijų vertę - 2001 m. rugpjūtį akcijų kaina buvo 90 dolerių, tačiau poros savaičių bėgyje jų kaina krito iki 42 dolerių, o rudens pradžioje siekė vos 15 dolerių.

“Enron“ žlugimas ir padariniai

2001 m. spalio 16 d. „Enron“ paskelbusi trečio ketvirčio ataskaitas, nurodė kad šiuo laikotarpiu buvo patirtas 638 mln. dolerių nuostolis ir pasirodė 1,2 mlrd. dolerių patiriami nuostoliai dėl „Plėšrūnų“ veiklos. Spalio 19 d. vertybinių popierių ir biržos komisija pradėjo „Enron“ finansų tyrimą. Komisija tyrė paskutinių penkerių metų finansines ataskaitas ir atrado dar 586 mln. dolerių nuostolių. 2001 m. gruodžio 2 d. „Enron“ pradėjo bankroto bylą.

Tokios didelės kompanijos, kaip „Enron“ bankrotas turėjo didėlės įtakos, šalies ekonomikai bei kitoms įmonėms. Žymiausia nuo „Enron“ bankroto nukentėjusi įmonė įvardijama audito kompanija Arthur Andersan. Ši įmonė teikė konsultavimo ir audito paslaugas „Enron“ nuo 1985 metų iki 2001 metų žlugimo. 2000 metais „Enron“ buvo viena iš stambiausių Andersen partnerių pasauliniu mastu, generuojanti 52 mln. dolerių per metus ( apie 1 mln. dolerių per savaitę). Apie 100 Andersen auditorių dirbo „Enron“. Andersen įmonė buvo patraukta baudžiamajai atsakomybei dėl dokumentų, susijusių su „Enron“ apskaitai naikinimo bei kelio teisingumui užkirtimo. Žlungant įmonei darbuotojų skaičius sumažėjo nuo 85 tūkst. iki 3 tūkst., ji prarado 300 mlrd. dolerių investuotojų bei 90 metų puoselėtą reputaciją.

„Enron“ veiklą vertino trys pagrindinės kreditų rizikos agentūros – Moody‘s, Standart & Poor‘s ir Fitch. Nepaisant to, jog kiekviena turėjo prieigą prie „Enron“ valdymo siekiant gauti informaciją, tačiau nei viena iš jų neinformavo investuotojų apie gręsiantį pavojų. Per ketverius metus po įmonės bankroto "Enron" akcininkai prarado 74 milijardus dolerių. Netoli 62 proc. iš 15 tūkst. darbuotojų taupymo planus buvo susieję su Enron akcijomis, kurios 2001 metais buvo vertos kelių dolerių.

 Deimantė Ramonaitė, Edita Jasinauskaitė