TFAS 13 - Tikrosios vertės nustatymas: vertinimas finansinėse ataskaitose

Tikrosios vertės samprata   

                                                                                                

Šiai dienai yra labai aktuali tema - tikrosios vertės nustatymas. Tačiau, kas tai yra „tikroji vertė“? Kaip ji nustatoma?

Tikrosios vertės apibrėžimas yra suprantamas kaip suma, kurią gausime sandorio dieną pardavę ar perleidę nuosavybę ar turtą. Tarptautinių finansinės atskaitomybės standartų (TFAS) 13-ąjame standarte tikroji vertė yra įvardijama kaip „kaina, už kurią vertinimo dieną būtų parduotas turtas arba perleistas įsipareigojimas pagal tvarkingą sandorį tarp rinkos dalyvių“. O Lietuvos verslo apskaitos standartų (VAS) 32-ąjame standarte „Tikrosios vertės nustatymas“  kaip „suma, už kurią vertės nustatymo dieną sandorio šalys viena kitai įprastomis rinkos sąlygomis gali parduoti turtą ar paslaugas arba perleisti įsipareigojimą“. Šių sąvokų prasmė yra ta pati, tiesiog  tarptautiniai finansinės atskaitomybės standartai įvardija kaip kainą, o nacionaliniai verslo apskaitos standartai – kaip sumą. Kaip bebūtų, ar kaina, ar suma, tačiau esmė lieka ta pati – tai rinkoje įvertintas parduodamas ar perleidžiamas turtas, ar įsipareigojimas.

Prieš parduodant turtą, ar perleidžiant įsipareigojimus, yra būtina nustatyti tikrąją vertę. Ji yra nustatoma pagal šios dienos rinkos rodiklius. Nustatant tam tikro turto ir įsipareigojimų tikrąją vertę galima remtis rinkoje sudaromais sandoriais arba rinkos informacija (VAS 32-asis straipsnis).  Taigi, pagal tarptautinius ir Lietuvos verslo apskaitos standartus, tikroji vertė yra nustatoma ne pagal konkretų ūkio objektą, o remiantis rinkoje esančiais sandoriais.

Tikrosios vertės vertinimas finansinėse ataskaitose

Tikrosios vertės apskaitoje samprata nėra apibrėžta kaip atskiras finansinės atskaitomybės standartas, tačiau bendrąja prasme tikrosios vertės taikymas TFAS suprantamas kaip turto ar įsipareigojimų straipsnių įvertinimas tikrąja verte kiekvienai finansinės atskaitomybės datai, įvertinant atsirandantį pelną (nuostolius) dėl vertės pokyčių. Yra tam tikri reikalavimai, keliami TFAS: a) tikrąja verte turi būti vertinami visi turto ir įsipareigojimų straipsniai konkrečiai finansinės atskaitomybės datai, b) dėl vertės pokyčių atsirandantis pelnas (nuostoliai) turi būti atspindėtas to paties laikotarpio pelno (nuostolių) ataskaitoje.

Pagrindinis reikalavimas bet kokiam finansinės atskaitomybės straipsniui yra teisingos ir tikslios įmonės finansinių ataskaitų informacijos, finansinės būklės ar rezultatų pateikimas. Pasak autorių Andersen ir Baertelsen (2001), teisingų įmonės rezultatų reikalavimas yra abstraktus, kad kiekvienam finansinės informacijos vartotojui ji būtų suprantama ir aiški. Dėl šios priežasties tikrosios vertės koncepcija reikalauja, kad tikroji atskaitomybės straipsnių vertė būtų grindžiama fundamentaliomis prielaidomis, pavyzdžiui, reikalavimu, kad sandoriai, įvykiai ir jų vertės būtų fiksuojami tada, kai jie atsiranda, neatsižvelgiant į pinigų mokėjimo laiką (Ronen, 2008).

Tikroji vertė apskaitoje turi būti įvertinta taip, kad balanse būtų teisingai pateikta reali turto būklė. Tai reiškia, kad turto vertė negali būti išgalvota, t.y., padidinta arba sumažinta. Finansinėse ataskaitose svarbiausia, kad tikrąja verte būtų įvertintos pajamos ir sąnaudos. Tokiu atveju finansinės informacijos vartotojams bus pateikta tiksli informacija apie ūkio subjekto finansines ataskaitas.

Teisingam išorinių ir vidinių informacijos vartotojų sprendimų priėmimui ypač svarbu reali įmonės finansinė būklė, kuri yra susijusi su tikrosios informacijos atskleidimu finansinėse ataskaitose. Tam, kad finansinėse ataskaitose būtų pateikta tikra ir teisinga informacija, svarbu tinkamai pasirinkti bei taikyti reikalaujamus finansinių elementų įvertinimo būdus, tiek registruojant straipsnius pirminio pripažinimo metu, tiek sudarant finansines atskaitas. Nuo tikslaus tikrosios vertės nustatymo priklausys balanso struktūra, pelno (nuostolių) ataskaita, nusidėvėjimo sąnaudų dydis, mokesčių skaičiavimai. Finansinėse atskaitomybės ataskaitose pateikta informacija įvertinta tikrąja verte, taps labiau informatyvesnė bei skaidresnė.

Tikrosios vertės nustatymo sistema įgalina nustatyti realesnę turto vertę, apskaičiuoti patikimesnius veiklos rezultatus. Balanse pateiktas turtas įvertintas tikrąja verte atitinka realią turto vertę finansinių ataskaitų sudarymo dieną, taip pat turto įkainojimas tikrąja verte atitinka apskaitos atsargumo principą bei turi vertingos grįžtamosios informacijos vartotojams.

Tikrosios vertės nustatymas pagal patikimumo lygius

Remiantis TFAS 13-ojo standartu, kad tikroji vertė būtų nustatoma nuosekliai, būtų patikima ir palyginama, ji yra skirstoma į tris patikimumo lygius: aukščiausias lygis yra pirmasis, antrasis lygis ir  žemiausias, t.y. neskelbiamų rodiklių lygis – trečiasis. Patikimumo lygis naudojamas nustatyti patikimiausią tikrąją vertę.

1-asis patikimumo lygis

Pirmo patikimumo lygio rodikliai - tai aktyviosiose rinkose skelbiamos tokių pačių turto arba įsipareigojimų vienetų kainos (TFAS 13-asis standartas). Jeigu rinkos kaina yra žinoma, tuomet pagal ją yra nustatoma tikroji vertė ir tai yra laikoma patikimiausia kaina.

Pirmajame patikimumo lygyje svarbu du pagrindiniai dalykai, t.y. rinka ir galimybė sudaryti sandorį už siūlomą kainą. Pirmiausia yra nustatoma pagrindinė rinka. Jei tokios nėra, tuomet pasirenkama panaši rinka. Taip pat svarbu įsivertinti, ar įmonė galės įvykdyti sandorį už tuo metu rinkoje paskelbtą kainą.

Pagal TFAS 13-ąjį standartą, pirmojo patikimumo lygio negalima koreguoti. Vis tik yra kelios išimtys, dėl kurių būtų galimas koregavimas: a) kai ūkio subjektas turi daug panašių (bet ne tokių pačių) turto vienetų arba įsipareigojimų, bet gauti kiekvieno tokio atskiro turto arba įsipareigojimo kotiruojamą kainą nėra lengva (TFAS 13-asis standartas); b) kainos koregavimas dėl aktyviojoje rinkoje prekiaujamų įsipareigojimui ar turtui būdingų veiksnių. Šių išimčių metu koreguojama tikroji vertė bus priskiriama žemiausiam patikimumo lygiui.

 Jeigu ūkio subjektas turi atskirą turtą arba įsipareigojimą ir tuo turtu arba įsipareigojimu prekiaujama aktyviojoje rinkoje, tai to turto arba įsipareigojimo tikroji vertė yra priskiriama 1-ąjam lygiui ir apskaičiuojama pagal atskiro turto arba įsipareigojimo kotiruojamą kainą ir ūkio subjekto turimą tokių objektų kiekį (TFAS 13-asis standartas).

2-asis patikimumo lygis

Antram lygiui yra priskiriamos kiti tiesioginiai ir netiesioginiai duomenys apie turtą ar įsipareigojimą, kurie nepaminėti pirmajame lygyje. Skirtumas tas, kad antrajame lygyje yra nustatoma trukmė, kurios visą laikotarpį bus stebimi duomenys apie turtą ar nuosavybę.

Antrojo lygio duomenys apima: a) panašaus turto arba įsipareigojimų kotiruojamas kainas aktyviosiose rinkose; b) panašaus ar tokio paties turto arba įsipareigojimų kotiruojamas kainas neaktyviose rinkose; c) kitus stebimus duomenis apie turtą arba įsipareigojimą, išskyrus kotiruojamas kainas: palūkanų normas ir pelningumo kreives, kurios stebimos bendrai nustatytais intervalais; numanomus svyravimus ir kredito palūkanų paskirstymus; rinka grindžiamus duomenis (TFAS 13-asis standartas).

2-ojo lygio duomenų koregavimai skiriasi priklausomai nuo turtui arba įsipareigojimui būdingų veiksnių: turto būklės ar vietos, kokiu mastu duomenys yra susiję su objektais, kuriuos galima palyginti su turtu arba įsipareigojimu ir rinkos, kuriose stebimi duomenys, apimtis ar aktyvumas. Koreguojami duomenys yra priskiriami žemiausiam – trečiajam tikrosios vertės patikimumo lygiui.

3-asis patikimumo lygis

3-ąjame lygyje yra nestebimi duomenys, t.y. viešai neskelbiami rodikliai apie turtą ar įsipareigojimą. Šie duomenys yra naudojami kai rinka yra neaktyvi arba buvo mažas aktyvumas vertinimo dieną. Kadangi tikrosios vertės nustatymo tikslas yra nustatyti tikrąją kainą rinkoje parduodamam turtui ar įsipareigojimams vertinimo dieną, todėl šio 3-ojo patikimumo lygio duomenys turi atitikti prielaidas, kuriomis rinkos dalyviai remtųsi įkainodami turtą ar įsipareigojimą.

Vertinimas nedarant koregavimo dėl rizikos nebūtų tikrosios vertės nustatymas, jei rinkos dalyviai atliktų tą koregavimą įkainodami turtą arba įsipareigojimą (TFAS 13-asis standartas).

Nestebimi duomenys turi būti parengti naudojant geriausiai prieinamą informaciją. Nestebimi duomenys gali būti pakoreguojami, jei tik ūkio subjektas turi tik jam būdingą savybę, kurios neturi kiti rinkos dalyviai. Taip pat turi būti atsižvelgiama į visą pagrįstai prieinamą informaciją apie kitų rinkos dalyvių prielaidas. Minėtu būdu parengti nestebimi duomenys laikomi rinkos dalyvių prielaidomis ir atitinka tikrosios vertės nustatymo tikslą (TFAS 13-asis standartas).

           

Verslo vertintojų įtaka įmonių finansinių ataskaitų kokybei

Tarptautiniuose apskaitos standartuose apibrėžiama, kad kokybiškas informacijos atskleidimas finansinėse ataskaitose turi pasižymėti dviem pagrindinėmis savybėmis. Finansinės ataskaitos  turi būti aktualios ir tikslios. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys šių ataskaitų informacijos kokybę yra: šalies teisinė bazė, apskaitos ir audito sistema, apskaitos ir audito specialistų profesionalumas.

Norint nustatyti tikrąją vertę, dažnai yra naudojamasi vertintojų paslaugomis. Šiomis paslaugomis naudojasi tik tos įmonės, kurios siekia gauti banko paskolą, įmonės turto ar akcijų perleidimo atveju, taip pat reorganizuojant, apjungiant ar dalijant verslą bei dėl mokestinės vertės patikslinimo. Ir tik didelės įmonės naudojasi vertintojų paslaugomis, siekiant nustatyti turto tikrąją vertę finansinėse ataskaitose. Kitu atveju buhalteriai, nenorintys apsikrauti papildomu darbu, vengia taikyti turto tikrosios vertės skaičiavimus apskaitoje.

Turto vertintojų patikimumas ir profesionalumas lemią pateiktos informacijos kokybę finansinėse ataskaitose. Finansinės ataskaitos yra aktualios plačiajai visuomenei, todėl informacija privalo būti kokybiška. Viešojoje erdvėje ne kartą diskutuota apie susitarimus tarp užsakovų ir kai kurių turto vertintojų bei nepagrįstai dideles arba mažas įvertinto turto vertes.

Pagrįstas turto vertės nustatymas yra visų užsakovų teisėtas lūkestis, o valstybės institucijų pareiga reglamentuoti ir užtikrinti, kad šie interesai nenukentėtų. Todėl Finansų ministerijai pavesta formuoti turto ir verslo vertinimo politiką, organizuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą, o šios ministerijos valdymo srities įstaiga – Turto vertinimo priežiūros tarnyba – įpareigota atlikti turto vertintojų veiklos valstybinę priežiūrą.

Būtina pabrėžti, kad ne tik vertintojas daro įtaka busimoms finansinėms ataskaitoms bet ir finansinių ataskaitų audito kokybė turi įtakos jo darbo patikimumui, nes vertintojas nustatydamas verslo vertę remiasi audituotomis finansinėmis ataskaitomis ir audito išvadomis.  Taip pat įtaką turto vertintojų darbo kokybei ir patikimumui  sudaro įmonės vadovai nenorėdam pripažinti turto vertės sumažėjimo uždraudžia vertintojams pateikti tam tikrą informaciją, siekdami palankesnio vertinimo rezultato.

Gintarė Kaukėnaitė, Ieva Aukštuolytė

Naudota literatūra:

1.        IFRS 13 “Fair value measurement”. Prieiga internete: http://www.ifrs.org/issued-standards/list-of-standards/ifrs-13-fair-value-measurement/

2.        32 VAS “Tikrosios vert4s nustatymas”. Prieiga internete: http://www.avnt.lt/assets/Veiklos-sritys/Apskaita/VAS/Metodines-rekomendacijos/2016/32-VAS-MR1-redakcijasvetainei.pdf

3.        Andersen, J. V., Baertelsen, P. P. (2001). Preiga internete: http://www.nationalbanken.dk/en/publications/Documents/2010/10/mon_3qtr_10_web.pdf

4.        Ryska, J., Valder, A. (2003) Fair value in financial accounting. Preiga internete: http://www.agriculturejournals.cz/publicFiles/59483.pdf

5.        Ronen, J. (2008). To Fair Value or Not to Fair Value: A Broader Perspective. Prieiga internete: http://people.stern.nyu.edu/jronen/articles/Fair_Values.pdf